Pagrindinis tėvų klausimas vartojant užsienio kalbas namuose – kokią strategiją pasirinkti. OPOL, arba “Vienas žmogus, viena kalba”, yra populiari strategija, naudojama daugiakalbėse šeimose, siekiant skatinti vaikų kalbos raidą. Tai auksinis dvikalbystės tobulinimo standartas, tačiau kai kurioms šeimoms sunku nuosekliai palaikyti šį metodą. Apsvarstyti OPOL metodo trūkumus nėra bloga idėja. Panagrinėkime kai kuriuos iš šių galimų trūkumų:
• Viena iš galimų OPOL problemų yra ta, kad dėl jos gali sutrikti šeimos narių kalbų mokėjimas. Pavyzdžiui, jei vienas iš tėvų kalba tik mažumos kalba, o kitas – daugumos kalba, vaikas gali geriau išmokti daugumos kalbą, nes su ja dažniau susiduria platesnėje aplinkoje.
• Nuoseklumas yra labai svarbus OPOL sėkmei. Tačiau išlaikyti nuoseklumą gali būti sudėtinga, ypač jei yra išorinių veiksnių, darančių įtaką kalbos vartojimui, pavyzdžiui, socialinė sąveika, mokykla ar bendruomenės kalbiniai pasirinkimai.
• Namų ūkiuose, kuriuose griežtai laikomasi OPOL, šeimos narių galimybės laisvai bendrauti tarpusavyje gali būti ribotos, ypač jei jie nemoka vienas kito nurodytų kalbų.
• Vaikams, augantiems su OPOL, gali būti sunku socialiai integruotis aplinkoje, kurioje kalbama pagrindine kalba, pavyzdžiui, mokykloje ar su bendraamžiais. Dėl to gali atsirasti izoliacijos jausmas arba sunkumų užmezgant draugystę.
Susitarimas yra individualus vaikų pasirinkimas. Įprasta, kad vaikai natūraliai linksta į tą kalbą, kurią dažniausiai girdi grįžę namo iš mokyklos, todėl tėvams gali būti sunku nuosekliai laikytis mažumos kalbos. Kai kurie vaikai taip pat gali dvejoti, ar kalbėti mažumos kalba su draugais, kad neišsiskirtų, o tai tėvams kelia dar vieną iššūkį. Kai reikia atlikti namų darbus, vaikai gali pageidauti pagalbos ta kalba, kurios mokosi mokykloje, todėl tėvai bus priversti keisti kalbą. Daugelis šeimų, pradėjusių nuo OPOL, galiausiai pasirinko lankstesnį mišriųjų kalbų metodą, nes manė, kad tai yra praktiškesnė galimybė.
Kalbos strategijos pasirinkimą lemia įvairūs praktiniai ir emociniai veiksniai. Tėvams tenka spręsti, kaip užtikrinti kalbos, ypač mažumos kalbos, kokybę ir kiekybę, visų pirma per socialinį bendravimą. Šiam sprendimų priėmimo procesui įtakos turi tėvų kalbų mokėjimas, jų pageidavimai ir bendruomenės kontekstas. Kalbų vartojimo būtinybė taip pat yra labai svarbi aplinkybė, nes vaikai turėtų turėti galimybę vartoti abi kalbas, ypač mažumos kalbą.
Tačiau tai ne vienintelis galimas būdas. Štai keletas alternatyvų:
1. Mažumų kalba namuose (ML@H): Taikant šį metodą, mažumos kalba vartojama tik namuose, neatsižvelgiant į dalyvaujančių žmonių skaičių. Tai gali apimti abu tėvus, kalbančius mažumos kalba tarpusavyje ir su savo vaikais.
2. Laiko ir vietos strategija: Ši strategija apima konkretaus laiko ar vietos nustatymą kiekvienai kalbai. Pavyzdžiui, viena kalba gali būti kalbama namuose, o kita – už namų ribų arba tam tikros veiklos metu.
3. Mišrių kalbų politika: Kai kurios šeimos pasirenka mišrią kalbų politiką, kai abu tėvai kalba abiem kalbomis pakaitomis arba maišomos kalbos sakiniuose. Tai gali lemti mišrią kalbinę aplinką, kuri kai kurioms šeimoms atrodo natūralesnė.
4. Kalbos pažinimas per žiniasklaidą: Kita alternatyva – supažindinti vaikus su gimtąja kalba per žiniasklaidą, pvz., knygas, filmus, muziką ir edukacines programas. Net jei tėvai laisvai nekalba ta kalba, tai gali padėti susipažinti su ja ir ugdyti kalbos įgūdžius.
5. Dalyvavimas bendruomenėje, kalbų stovyklos arba įsisavinimo programos: Bendruomenėse, kuriose tam tikra kalba yra labai paplitusi, dalyvavimas bendruomenės veikloje, pavyzdžiui, kultūriniuose renginiuose ar kalbos pamokose, gali papildyti kalbos mokymą namuose.
6. Svarbūs asmenys šalia vaikų: Kalbų auklės ar mokytojai ir bendravimas su bendraamžiais.
Renkantis daugiakalbystės skatinimo būdą šeimoje svarbu atsižvelgti į unikalias aplinkybes, pageidavimus ir tikslus. Tai, kas geriausiai tinka vienai šeimai, gali būti ne taip pat veiksminga kitai šeimai.
Kai kurie tėvai pasirinktą kalbos strategiją pasirenka nuo pat pradžių, o kiti gali ją taikyti susidūrę su sunkumais, pavyzdžiui, vaikams pradėjus lankyti mokyklą, atsiradus naujiems broliams ir seserims arba jei tėvai, kurių vaikai kalba daugumos kalba, nusprendžia greta mažumos kalbos vartoti ir daugumos kalbą, ypač mažumos kalbos namuose (ML@H) atveju. Kalbos strategijos veiksmingumas iš tiesų išbandomas, kai vaikai integruojasi į visuomenę. Todėl daug šeimų persvarsto savo strategijas, kad prisitaikytų prie besikeičiančių situacijų. Jos pripažįsta, kad jų vaikai iki maždaug penkerių metų amžiaus gali nesugebėti taip laisvai kalbėti dominuojančia kalba, kaip jų vienakalbiai bendraamžiai, net jei jie daugiausia gyvena dominuojančios kalbos aplinkoje. Vaikams pradėjus lankyti formaliąją mokyklą, strategijų išlaikymas susijęs su emociniais sumetimais. Tėvai nerimauja, ar vaikai galės patogiai integruotis į juos supančią aplinką, nes jie vis daugiau laiko praleidžia ne namuose.
Taip pat nepamirškite, kad vaikai gali priešintis mažumos kalba kalbančiam tėvui ar motinai, nes jiems tai gali skambėti nepažįstamai ar nenatūraliai. Ir atvirkščiai, jie gali pageidauti, kad tėvai, kalbantys mažumos kalba, bendrautų mažumos kalba, nes jiems tai atrodys autentiškiau ir nuoširdžiau. Be to, vaikai gali net pageidauti, kad abu tėvai kalbėtų tik daugumos kalba, jei jie nepasitiki mažumos kalba, ypač jei turi ribotas galimybes ja kalbėti.
Nebijokite ieškoti mišrios kalbos vartojimo galimybių. Vienas iš svarbių jos privalumų yra gebėjimas puoselėti tėvų ir vaikų ryšius jų gimtąja kalba arba mažumos kalba, jei tėvai, kalbantys dominuojančia kalba, nusprendžia įsitraukti. Paprastai mažumos kalba tampa pagrindiniu bendravimo būdu šeimoje, o dominuojanti kalba paliekama dominuojančios kalbos tėvų bendravimui su vaikais, kai jie būna vieni. Taikant šį metodą, vaikai geriau supranta savo tėvų autentiškąją savastį, o tai atkartoja OPOL ir dviejų tėvų vienos kalbos metodo naudą. Be to, ši strategija vaikams suteikia dvikalbį pavyzdį – jų tėvą, kalbantį daugumos kalba. Tėvai yra esminiai modeliai ir įtaką darantys asmenys, formuojantys savo vaikų dvikalbę tapatybę, todėl pabrėžiama tėvų dalyvavimo kalbos raidoje svarba.
Nepamirškite, kad vaikai iš šeimų, kurios naudojasi OPOL, nemokėjo pagrindinės kalbos geriau nei vaikai iš mišrių šeimų. Tai leidžia manyti, kad dvikalbių vaikų ugdymo raktas gali būti labiau susijęs su tuo, kaip tėvai naudoja kalbas namuose, o ne su griežtu OPOL laikymusi. Šeimos turėtų apsvarstyti kiekvienos kalbų strategijos trūkumus ir ieškoti įvairių būdų, kurie atitiktų jų unikalias aplinkybes ir tikslus. Veiksmingas vaikų kalbų ugdymas priklauso nuo įvairių veiksnių, įskaitant tėvų dalyvavimą, nuoseklumą ir abiejų kalbų poveikį, todėl svarbu taikyti lanksčius metodus, pritaikytus prie individualios šeimos dinamikos.
