Trečiųjų kultūrų vaikai lydėjo savo tėvus į užsienį dirbti ar studijuoti svarbiais jų raidos metais, iki 18 metų. Jie dažnai apibūdinami kaip žmonės, kurie užmezga ryšius su visomis kultūromis, kuriose gyveno, tačiau nė vienai iš jų visiškai nepriklauso, todėl jie yra “kultūra tarp kultūrų”. “Būti ypatingam ir susipainiojusiam” jausmas daro didelę įtaką vaikams, todėl dėmesys šiai problemai yra toks svarbus.
Vaikai gyvena tarptautiniu mastu dėl daugelio priežasčių, pavyzdžiui, kaip imigrantai, pabėgėliai arba dėl to, kad jų tėvai yra emigrantai; nors tarp šių patirčių yra daug panašumų, yra ir skirtumų. Reikia ištirti emocinius ir santykių aspektus, susijusius su buvimu tokiu vaiku.
Vaikystė atlieka lemiamą vaidmenį formuojant žmogaus tapatybės formavimąsi ir priklausymo kultūrinėms, etninėms ir rasinėms grupėms jausmą. Ši patirtis padeda asmenims orientuotis pasaulyje ir jį suvokti, taip pat įgyti esminių socialinių normų ir elgesio, būtinų prisitaikyti savo kultūriniame kontekste.
Vykstant akultūracijos procesui mokyklose, žaidimų aikštelėse ar laisvalaikio centruose, kai skirtingų kultūrų vaikai susiduria vieni su kitais, gali kilti konfliktų. Gyvenimas keliose kultūrose sukuria unikalią emocinę patirtį trečiosios kultūros vaikams. Jie gali susidurti su jausmu, kad nevisiškai priklauso kuriai nors vienai kultūrai. Šiam ribotumui būdingas nesaugumo ir netikrumo jausmas. Jie gali patirti sielvartą, kuris yra normali reakcija į globaliai judrią vaikystę. Jie gali susidurti su kultūrine benamyste, dėl kurios gali sumažėti jų savivertė. Tačiau patvirtinimas, priklausymas ir įsipareigojimas bet kokiai tarpkultūrinei tapatybei gali sušvelninti neigiamą šio proceso poveikį ir prisidėti prie aukštesnio savęs vertinimo. Rezultatai bus abipusiai naudingi visiems dalyviams.
Akultūracijos procesas labai skiriasi tarp individų ir grupių, nes jie taiko skirtingas strategijas, tokias kaip integracija, asimiliacija, atskirtis ir marginalizacija. Šios strategijos atlieka svarbų vaidmenį nustatant patiriamo streso lygį ir pasiekto psichologinio bei sociokultūrinio prisitaikymo mastą.
Be kultūrinių grupių ir individų skirtumų, yra skirtumų ir šeimose: tarp šeimos narių akultūracija dažnai vyksta skirtingu tempu ir siekiant skirtingų tikslų, o tai kartais lemia konfliktų ir streso didėjimą bei sunkesnį prisitaikymą. Be to, asmens norui išlaikyti teigiamus ryšius su abiem kultūromis, vadinamąją integracinę arba dviejų kultūrų akultūracijos strategiją, gali trukdyti psichosocialinis spaudimas, pavyzdžiui, asimiliacijos politika, daugiakultūriškumo politika, bendruomenės rasinė ir kultūrinė sudėtis ir asmeninė diskriminacijos patirtis. Be to, individualūs veiksniai, pavyzdžiui, asmenybės bruožai, taip pat gali turėti įtakos jų gebėjimui visapusiškai priimti abi kultūras.
Apskritai asmenys, kurie laikosi integracijos strategijos, kuri apima aktyvų įsitraukimą į savo ir naujos kultūros aspektus ir jų priėmimą, patiria mažiau streso ir geriau prisitaiko, palyginti su tais, kurie renkasi kitas strategijas. Labai svarbu pripažinti, kad verta remti vaikų dvikalbystę ir skatinti mokytis įvairių kultūrų kalbų kaip akultūracijos proceso dalį.
Tėvams aktyvi parama dvikalbiams vaikams mokantis ir palaikant tiek gimtosios, tiek naujosios kultūros kalbas gali būti naudinga strategija, padedanti jiems susigaudyti trečiosios kultūros patirtyje. Ugdydami kelių kalbų mokėjimą, vaikai įgyja vertingą bendravimo ir supratimo įvairiose kultūrose priemonę. Šis kalbinis lankstumas gali pagerinti jų gebėjimą prisitaikyti ir rasti savo vietą trečiojoje kultūroje, palengvinti sklandesnę integraciją ir priklausymo jausmą.
Be to, dvikalbystė suteikia vaikams platesnį požiūrį ir padeda geriau vertinti skirtingas kultūras. Tai leidžia jiems įveikti skirtumus tarp kultūrų ir ugdo empatiją bei kultūrinį jautrumą. Kalbų dominavimas ir kalbų, kurias moka trečiosios kultūros vaikai, skaičius daro didelę įtaką jų asmenybės profiliui. Daugiakalbiai asmenys, kurie moka savo pirmąją kalbą ir dar vieną ar dvi kitas kalbas, paprastai pasižymi aukštesniais atvirumo ir kultūrinės empatijos rodikliais. Funkciniai daugiakalbiai, mokantys kelias kalbas, pasižymi panašiais asmenybės bruožais. Tai rodo, kad kalbų mokėjimas ir daugiakultūrinė patirtis gali formuoti asmenybę. Mokytis vieni kitų kalbų padeda tai, kad jie dalijasi vieni kitų maisto pasirinkimais, perima kiekvienai grupei būdingas aprangos ir socialinio bendravimo formas. Globaliai mobilūs asmenys dažnai geba suprasti ir įvertinti daugiau nei vieną požiūrį, o tokie vaikai geriau nei dauguma kitų žmonių susitaiko su dviprasmybe.
Augant trečiosios kultūros vaikui kyla daugybė iššūkių ir privalumų. Tėvai, suteikdami vaikams kalbinių įgūdžių ir kultūrinio supratimo, gali padėti jiems lengviau sėkmingai akultūruotis ir skatinti bendrą gerovę įvairialypėje kultūrinėje aplinkoje.
